Kodėl vaikai taip myli istorijas, kuriose herojus — jie patys

Ikimokykliniame amžiuje vaikas dar tik kuria supratimą, kas jis toks yra pasaulyje — kokie jo bruožai, ką jis geba, kaip jis susijęs su aplinka. Istorija, kurioje jis pats yra veikėjas, tampa veidrodžiu, kuriame šis besiformuojantis „aš“ pamato save veikiantį, nugalintį, drąsų.

Tai skiriasi nuo įprasto pasakojimo apie kažkokį kitą personažą — čia vaikas ne tik stebi nuotykį, jis jį išgyvena kaip savo.

Vaikai mokosi drąsos per pavyzdį, bet svetimo personažo drąsa dažnai lieka „jo“, o ne „mano“. Kai istorijoje bijantis, bet vis tiek žengiantis pirmyn herojus turi vaiko vardą, riba tarp „jam pavyko“ ir „man gali pavykti“ susilieja.

Tai ypač naudinga temoms, kurios ir taip natūraliai vaikams svarbios — nauja aplinka, tamsa, nežinomybė. Personalizuota istorija leidžia vaikui „išbandyti“ drąsą saugioje, pasakiškoje formoje, prieš susiduriant su tikru iššūkiu.

Bendra, visiems vienoda knyga vaikui sako: „štai istorija apie kažką“. Personalizuota knyga sako: „ši istorija — tavo“. Tas skirtumas, kad ir kaip subtiliai skambėtų suaugusiam, vaikui yra esminis — tai jo daiktas, jo nuotykis, jo herojus.

Būtent todėl tokios knygos dažnai tampa ne vienkartiniu skaitiniu, o daiktu, prie kurio grįžtama savaitę po savaitės — ne todėl, kad siužetas ypatingas, o todėl, kad centre — jis pats.